AMI arba Tarptautinis karinis apaštalavimas yra organizacija, jungianti visus dirbančius karių sielovadoje, nebūtinai kapelionus, gali būti ir pasauliečiai, kurie pasišventę darbuojasi šitoje sityje. Romoje šiomis dienomis esame susirinkę į vadinamąją Generalinę asamblėją. Šiemetinio susitikimo tema yra „Grįžimas prie šaknų“ ir būtent kalbama apie Dešimties Dievo įsakymų, tai yra pačių fundamentaliausių katalikams nuostatų ir vertybių pritaikymą kasdieniame gyvenime. Kaip mes kasdieniame kariškame gyvenime galime laikytis tų Dešimties Dievo įsakymų. Labai turtingas prelegentų pasirinkimas, įdomios paskaitos. Ypatingai norėčiau paminėti Popiežiškosios kultūros tarybos pirmininko kard. Gianfranco Ravasi paskaitą, kurioje jis kalbėjo apie teologinę formaciją tų, kurie darbuojasi karių sielovadoje ir apie Evangelijos pritaikymą, Taikos Evangelijos pritaikymą kariniam dvasingumui.
Atrodo kaip koks prieštaravimas – kariniam dvasingumui pritaikyti Taikos Evangeliją – bet iš tikrųjų taip nėra. Ir galbūt geriausiai tai pailiustravo neseniai Italijoje vykusi polemika, palietusi šventojo popiežiaus Jono XXIII asmenį. Italijos kariuomenės ordinariatas, Italijos kariai norėjo, kad popiežius Jonas XXIII būtų paskelbtas Italijos kariuomenės globėju. Italijos visuomenėje, ypač bažnytiniuose sluoksniuose pasigirdo polemiški pasisakymai, kad galbūt šventasis popiežius Jonas XXIII, kuris parašė savo garsiąją encikliką „Pacem in Terris“ („Taika Žemėje“) neturėtų būti kariuomenės globėjas, nes jis „už taiką“. Kalbant apie taikdariškas iniciatyvas kariuomenėje kartais bandoma supriešinti. Sakoma, „štai, kapelionai laimina ginklus, laimina karius, kurie eina žudyti“ ar bandoma dirbtinai sudramatizuoti situaciją. Iš tikrųjų taip nėra. Klausimą apie karių motyvaciją galime išspręsti labai paprastai, krikščioniškai ir katalikiškai. Dar vaikystėje mokydamiesi katekizmo girdėjome (gal kas nors dabar bus ir primiršę), kad yra tokie geri darbai, kuriuos vardijant, sakoma: „nemokantį pamokyti“, „pikta darantį sudrausti“ ir t.t. Tad štai, mes kariai, būtent ir laikomės to principo, kad pikta darantį reikia sudrausti ir tai yra geras darbas. Žodžiu, kariai, kurie laiko save ir tautų laisvės garantu ir kurie mano, kad atlikdami pareigą tėvynei, atlieka šventą pareigą, dargi prideda ir šitą punktą – kad pikta darantį vis tik reikia sudrausti. Ir kartais tam sudraudimui neužtenka gero žodžio, gero pamokymo, bet reikia tiesiog turėti tam tikrus jėgos svertus ir jėgos argumentus, kad piktadarys, jeigu nepaklausytų žodinio įspėjimo, galėtų būti jėga sutramdytas.
Norėčiau prisirišti prie kard. Gianfranco Ravasi pastebėjimų, kad kariuomenė per pastaruosius metus itin pasikeitė ir kariuomenė nebėr koks nors vien jėgos ir prievartos instrumentas, bet taip pat ir pačių žmonių, tarnaujančių kariuomenėje realizacija. Taip pat kariuomenė labai dažnai panaudojama daugeliui socialinių problemų spręsti. Galima būtų pabrėžti, kad kariuomenė iš tikrųjų yra visuomenės dalis ir mes tuo didžiuojamės ir dirbame visuomenei naudingą darbą.
Taigi, šitas mūsų susitikimas – šita kasmetinė AMI konferencija – iš tikrųjų yra labai pavykusi ir viso pasaulio atstovai, kurie čia dalyvauja, iš tikrųjų išvyks labai ir labai patenkinti.
(Vatikano radijas)
